Kaip mes gynėme Marijampolę
Karinių žaidimų iliustracija naudojant Brian Train žaidimą „Quick Urban Integrated Combat Kriegsspiel“
Netolima ateitis. Po paliaubų Ukrainoje Rusija ginkluojasi ir po truputį atkuria savo karinę galią, kad pasiruoštų kitam puolimui. Šį kartą Baltijos šalyse. Vykdant operaciją 18-oji gvardijos motorizuotųjų šaulių divizija į Lietuvos teritoriją įsiveržia iš Kaliningrado, o jos 275-asis gvardijos motorizuotųjų šaulių pulkas pirmasis pasiekia Marijampolės pakraščius ir per miestą tekančią Šešupę. Šios lygis pakilo dėl į pietus nuo miesto sugriuvusios užtvankos, todėl įsiveržusios priešo pajėgos, norėdamos patekti į miesto centrą, turi kirsti tiltus. O čia laukia Didžiojo kunigaikščio Vytenio batalionas ir NATO priešakinių pajėgų sustiprinto veikimo kovinės grupės pajėgos. Laimei, nieko panašaus iš tiesų neįvyko ir tikėkimės, kad neįvyks. Tačiau svarbu pasirengti ir blogiem, ir blogiausiem scenarijams, o tam gali labai padėti karo žaidimai. Taigi, aukščiau aprašyta situacija toliau rutuliojosi ant kelių stalų Vilniuje vykusiame žaidimų kultūros renginyje „GameOn“.
Pasirengimas
Didžiąją „GameOn“ renginio dalį sudaro vaizdo žaidimai, tačiau jame vietos atsirado ir konferencijoms, ir stalo žaidimams ir jų istorijai Lietuvoje, ir istorijai, ir mokymuisi apie NATO, o dėka kvietimo iš Artojo - ir karo žaidimams. Kai pradėjome kalbėti apie tai, kaip galėtų atrodyti wargamingas šiame renginyje, dar neturėjau aiškios idėjos, koks žaidimas galėtų tikti geriausiai. Tačiau turėjau keletą kriterijų. Pirma, žaidimas vienaip ar kitaip turėtų būti susijęs su Lietuva, tematiškai artimesnis dalyciams. Antra, pageidautina, kad tai būtų ne komercinis, o edukaciniais tikslais sukurtas žaidimas. Trečia, norėjau įtraukti savo studentus, kad jie padėtų moderuoti žaidimą ir taip pat įgytų fasilitavimo patirties.
Šį rugsėjį pradėjome įgyvendinti naują ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto vidaus iniciatyvą - „Wargaming Lab“. Ja siekiame ugdyti studentų ir dėstytojų gebėjimus plėtoti ir taikyti karo žaidimus, juos naudojant mokymui(si), vykdant mokslinius tyrimus ir analizuohant visuomenei aktualius politinius, ekonominius ar kitus procesus. Taigi, prisijungimas prie „GameOn“ atrodė puiki galimybė parodyti, tai, ką veikiame, ir apskritai didinti wargamingo kaip metodo žinomumą. Tiesa vis tekdavo patikslinti, kad niekaip su „Wargaming“ įmone nesu susijęs, o ir dalis klausytojų per pranešimus gavo nevisai tai, ko pradžioje tikėjosi. Bet, tikiuosi, nemažiau įdomaus.
Laimei, rugsėjį taip pat vyko „Connections UK“ konferencija, kurioje turėjau galimybę išbandyti Brian Train sukurtą žaidimą „Quick Urban Integrated Combat Kriegsspiel“ (arba QUICK). Čia žaistas scenarijus apėmė Daugpilį, miestą netoli sienos su Lietuva, ir kilo mintis panaudoti šią sistemą scenarijui Lietuvoje, kurį vėliau būtų galima panaudoti namie demonstruojant, kaip tie mokomieji kariniai žaidimai veikia. Brianas maloniai sutiko pasidalyti žaidimo medžiaga ir kuriant scenarijų davė papildomų labai naudingų patarimų.
QUICK
Žaidimas skirtas šiuolaikinei kovai mieste ir iš pradžių buvo sukurtas JAV 40-osios pėstininkų divizijos kursams, o vėliau pritaikytas vieno iš Kanados kariuomenės batalionų vadui („QUICK Junior“ variantas). Mes naudojome pastarąją žaidimo versiją, nes ji geriau atitiko ir Lietuvos kontekstą.
Žaidime daugiausia dėmesio skiriama keliems pagrindiniams sprendimams, kuriuos žaidėjai (ir vadai) turėtų priimti:
Kaip priskirti, derinti ir efektyviai naudoti įvairius pajėgumus - nuo artilerijos iki nepilotuojamų orlaivių, nuo aprūpinimo iki... Na, suprantate, variantų išties adug. Sėkmingas pajgumų derinimas čoa yra ir kovinių vienetų išlaikymo mūšyje pagrindas.
Kaip mūšio metu išlaikyti vadovavimą ir valdymą, nes manevrinių elementų efektyvumas tiesiogiai priklauso nuo ryšio su grupės štabu išlaikymu.
Kaip panaudoti saugumo elementus, kad šie sėkmingai trukdytų priešininkui arba padėt žvalgyti vietovę.
Kaip atsižvelgti į miesto reljefo skirtumus.
Kaip iš anksto planuoti veiksmus į priekį.
Vienas papildomas aspektas, kuris man pasirodė informatyvus ir labai svarbus, yra civilių gyventojų įtraukimas. Palikus juos nuošalyje miesto kovų kontekste, žaidėjai galėtų susidaryti iškreiptą vaizdą apie tai, kas yra miesto mūšis ir kokios galimos jų veiksmų pasekmės.
Kiekviena pusė gauna savo štabus, manevrinius elementus, saugumo elementus ir papildomus pajėgumus, o tada pagal scenarijaus taisykles suformuoja ir dislokuoja savo pajėgas. Kiekviena pusė taip pat gauna dviejų spalvų veiksmų kubelius, kurie leidžia suplanuoti šešis ėjimo veiksmus į ateitį. Šis programavimo aspektas gali sukelti nemažai galvos skausmo, nes turite įvertinti, kaip situacija gali pasikeisti dėl jūsų ir priešininko būsimų veiksmų. Galbūt galiausiai taip ir liksite be galimybės įgyvendinti tai, ką sumanėte. Tam pasiruošti taip pat galite, skirdami vieną veiksmą likusiems veiksmams pertvarkyti, bet ar tikrai to norite?
Sprendimų erdvė žaidime yra plati, o taisyklių kiekis ir kompleksiškums išlieka suvaldomas. Taip, mokymasis užima šiek tiek laiko, bet, kaip parodė patirtis, sužaidus lengvesnį scenarijų didžioji procesų dalis įsimena. Čia pasimato vienas iš simuliacinių žaidimų privalumų - taisyklės ir mechanikos pakankamai tiksliai atspindi temą, kad dėl to jas lengviau įsidėmėti. Na, o jeigu pradedate galvoti apie įvairias galimybių kombinacijas, kurias būtų galima suteikti skirtingoms pusėms, kriminalinių elementų įtraukimą, atsitiktinius įvykius... Sistema suteikia tikrai gerą „smėlio dėžės“ platformą, tinkamą tyrinėti ir mokytis.
Marijampolės gynyba
Taigi, ką galiausiai darėme su Marijampole ir kodėl apskritai ją pasirinkome? Kaip patarė dizaineris, geriau tiktų mažesnė miesto gyvenvietė, taip pat miestas su mažesniais aukščio skirtumais. Kadangi Marijampolė yra ne per toliausiai nuo Kaliningrado ir turi susisiekimą geležinkeliu, atrodė, kad tai geras pasirinkimas. Didžiojo kunigaikščio Vytenio paramos logistikos bataliono buvimas taip pat gerai atitiko idėją, kad mėlynasis žaidėjas valdys ir NATO sąjunginkų priešakines, ir Lietuvos kariuomenės pajėgas.
Po pirminio darbo su žemėlapiu ir pajėgų bei pajėgumų sudėliojimu, turėjau galimybę žaidimą išbandyti su į „Wargaming Lab“ veiklas aktyvai įstraukusiais studentais Emilija Račkauskaite, Guste Kiškyte, Justina Godaite, Povilu Masiliūnu ir Viltė Radzytė. Scenarijaus peržaidimas leido atlikti kelias reikalingas korekcijas, leidusias tiksliau atspindėti vietovę. Taip pat galiausiai apsistojome ties dviem pagrindinėmis scenarijaus versijomis demonstravimo tikslais:
viena bataliono dydžio rusų grupė prieš vieną kuopos dydžio NATO ir vieną kuopos dydžio lietuvių grupes;
dvi bataliono dydžio rusų grupės prieš dvi kuopos dydžio NATO ir dvi kuopos dydžio lietuvių grupes.
Abiejų versijų pajėgumų deriniai taip pat buvo skirtingi, tačiau bendrai daugiau artilerijos pajėgumų skyrėme Rusijos pusei, o geresnį aprūpinimą - NATO / Lietuvos pajėgoms. Užimamiems / ginamiems tikslams pasirinkome ligoninę, kalėjimą, geležinkelio stotį ir pramoninę dalį netoli geležinkelio miesto šiaurėje. Pietinėje dalyje buvo išskirti du pagrindiniai tikslai - karinis kompleksas ir pramoninis ruožas. Taip pat nustatėme ir skirtingą civilių gyventojų poveikį abiem pusėms, žinodami rusų karo būdą... Civilių gyventojų įtraukimas suteikia papildomą dimensiją, kurios taip reikia norint suprasti ir mokytis iš karinių simuliacijų, ypač miesto aplinkoje. Svarbu tai, kad QUICK sistemoje šis poveikis neateina kaip išorinis veiksnys, o tiesiogiai atsiranda dėl žaidėjų veiksmų, tad sukuriantis ir visai kitą poveikį žaidėjui. Šį aspektą neseniai nuostabiai aptarė Andrew Olsonas tinklalaidėje The Convergence.
Taip pasiruošę ėmėmės demonstravimo jau pačiame „GameOn“. Dalyvių nebuvo daug, bet to ir buvo galima tikėtis, nes kelių valandų skyrimas vienai anskčiau nebandytai veiklai (daugiausia vaizdo žaidimų) konferencijoje gali sukurti nemažus alternatyviuosius kaštus. Tačiau tai leido labiau įtraukti į mokymo ir žaidimo procesą, nes su studentais patys praktiškai įsitraukėme į konkrečius žaidimus ir padėjome žaidėjams priimant sprendimus.
Skirtingų žaidimų metu žaidėjai išbandė skirtingus metodus. Nuo susitelkimo į priešinimo sekinimą ir kliovimosi artilerijos pabūklais iki bandymų greitais menvrais aplenkti ir išsklaidytipriešininko pajėgas. Vis dėlto vienas dalykas, kuris taip ir nenutiko nei viename iš iki šiol penkių žaistų sesijų, tai rusų pusės dalinių skaidymas į mažesnius būrius platesniam judėjimo variantų pasirinkimui. Kitais atvejais partijos dažniausiai (bet ne visada) vykdavo nuo puolimo šiaurinėje miesto dalyje (perėjus Tarpučių ir Juknevičiaus gatvių tiltus), paskui palei geležinkelio bėgius į pietinę miesto dalį. Galiausiai rezultatai buvo įvairūs, iš anksto nenusistovėjęs pobūdis neišryškėjo.
Pats žaidimas yra labiau mokomasis nei analitinis, o sprendimai, kuriuos žaidėjai turi priimti, yra pagrįsti iššūkiais, su kuriais susidurtų kovojančių dalinių vadai. Žaidimo pobūdis suteikia daug erdvės tyrinėti, kaip skirtingos pajėgumų kombinacijos ar kontekstinės sąlygos galėtų paveikti mūšį ir veiksmų planavimą. Nekantriai laukiu, kada galėsiu toliau pattyrinėti, kaip ir ko šis žaidimas gali išmokyti apie miesto operacijų planavimą, ir papildomus elementus, kurių iki šiol dar neturėjome progos panaudoti. Ir, nepaisant to, kad Marijampolėje dar nebuvau lankęsis, pradedu jausti, kad ją jau gana neblogai pažįstu.
Ir kažkaip, staiga, pavydas, kaip jausmas įsėlino į širdį :)